Kiekvienas žmogus turi savo pomėgį: vienas kopia į kalnus, kitas leidžiasi į tolimas keliones, o dar kitas dingsta po vandeniu ir ten praleidžia ištisas valandas. Pirmykštis žmogus, nugalėjęs savo prietaringą jūrų pabaisoms baimę, pabandė, sulaikęs kvėpavimą, panerti po vandeniu. Tačiau nardymo priemonės - švendrės vamzdelis ir odinis maišelis su oru - buvo tokios primityvios, tad panėrimas buvo labai kuklus. Tačiau nepaisant visų sunkumų ir primityvių priemonių, senovės narai dirbo sunkų ir rizikingą darbą: remontavo povandenines laivų dalis, tvirtino dugne inkarus ir dalyvavo karo operacijose. Pasak senovės graikų legendos, 480 metų prieš mūsų erą, narai padarė gudrų karinį manevrą - nupjovė persų laivyno inkarų virves ir bangos juos nunešė į atvirą jūrą, kur audroje jie nuskendo. Senovės Romos imperijoje buvo sukurtas specialus narų burys ryšiui su apsuptų miestų agentais palaikyti. Tiro apsuptyje (330 metų prieš mūsų erą) narai sunaikino uosto priegų užtvaras. Panašiai buvo pasielgta užkariaujant Sirakūzus, Maltą ir kitus miestus. Per Antrąjį pasaulinį karą italų, prancūzų bei anglų narai sudavė triuškinančius smūgius fašistinės Vokietijos laivynui.
Daug amžių žmogaus protas kūrė įvairias po vandeniu kvėpavimo priemones, tobulino narų įrangą. Plėtojantis tarp valstybių ekonominiams ryšiams, tobulėjo laivynas, tad prireikė žmonių, sugebančių dirbti po vandeniu, reikėjo taisyti pramuštas povandeninių laivų dalis, varomuosius sraigtus ir daugelį kitų darbų. Baigiasi antrasis tūkstantmetis - žmogus nuskriejo į kosmosą, aplankė Mėnulį, nusileido į giliausią vandenyno vietą - Marianų įdubą beveik 11 kilometrų. Tai atliko specialiai parengti žmonės, naudodamiesi naujausiais mokslo ir technikos laimėjimais. Tačiau milijonai apie tai žino tik iš knygų, filmų ar pasakojimų. Daugeliui yra įdomu pabūti po vandeniu ir viską pačiam pamatyti.
Nardymas yra nuostabus dalykas. Tai įsiskverbimas į visai kitą pasaulį, kur vyrauja amžina ramybė ir tyla. Čia gyvūnai ir daiktai yra tarsi tapyti sodriomis paletės spalvomis. Vanduo yra 700 kartų sunkesnis už orą, tačiau jame galima puikiausiai jaustis. Kiekvieno žmogaus gyvenime daugiausia malonių prisiminimų yra likę iš vaikystės. Man tai - nardymas skaidriame Akmenos upelyje, kuriame buvo daugybė įvairiausio dydžio akmenų (dėl to ir toks jo pavadinimas). Upelis garsėjo ne vien akmenimis - jame gyveno daug įvairiausių rūšių žuvų. Po akmenimis tūnojo vėgėlės, upėtakiai, raudės, šapalai... O pakrantės krūmuose - didelės žalios lydekos. Vaikų maloniausias užsiėmimas vasarą - tai meškeriojimas. Dienos būdavo labai karštos. Po gero pusvalandžio visi meškeriotojai kaip varliukai jau pliuškėdavo vandenyje. Labai būdavo įdomu panerti ir gaudyti po akmenimis nišose pasislėpusias žuvytes. Žuvies būdavo kaip "košės". Taip ir prasidėjo: kas toliau nuners, kas ilgiau po vandeniu išbus. Vanduo buvo labai švarus, galėjai žiūrėti išpūtęs akis. Nors vaizdas po vandeniu ir nebuvo ryškus, vis vien buvo labai įdomu.
Taigi nardymas gali būti grynai laukinis, kada neturi nei kaukės, nei akinių, na, o apie pelekus ir minties nebuvo. Truputį civilizuotesnis nardymas, kai turi akinukus, paspjaudai, patrini vidinį paviršių, kad nerasotų, paskalauji vandenyje ir pirmyn į dugną nuskendusių daiktų ieškoti. Kaip žuvis vandenyje jautiesi su kauke ir pelekais - juk visos žuvys turi pelekus. Su akinukais nerekomenduojama nerti giliau kaip tris metrus, nes gali neišlyginti vidinės akinių dalies slėgio, o vanduo slegia iš išorės, giliau panėrus gali trūkti akių kapiliarai, pasireiškia medicininės taurės efektas. Nardant su kauke, į vidinę jos dalį po truputį per nosį įpučiama oro ir vandens slėgis, neriant gilyn, nėra pavojingas. Tai paprastas, tačiau labai rimtas dalykas. Vienas garsus plaukikas, pradėdamas nardyti, to nepadarė, tai ir dabar vaikšto su plyšusiais nosies kapiliarais, tiesiog raudona nosyte. Kaukės "prapūtimas" išlyginti slėgiui yra būtinas maždaug nuo trijų metrų gylio - pučiama lengvai ir trumpai, lyg stengtumeisi nupūsti prilipusį pūkelį ant nosies galo. Nardant anksčiau ar vėliau pajuntama, kaip dėl vandens slėgimo pradeda skaudėti ausis. Per ausį į burną, panėrus po vandeniu, nepribėga vandens, kadangi jam kelią pastoja ausies būgnelis. Ausies būgnelis yra ir klausos receptorius, svarbiausias girdėjimo organas. Vidinė ausies dalis, vamzdis, einantis iš burnos iki būgnelio, yra vadinamas Eustachijaus vamzdžiu. Taigi, prieš pradedant nardyti, reikia pasitikrinti, ar Eustachijaus vamzdis gerai praleidžia orą iki būgnelio: užčiaupti burną, užimti nosį ir pūsti. Oras neturi kito kelio, kaip eiti būgnelių link, ir tada ausyse išgirsi traškėjimą ar šnypštimą. Bet ne visada neriant ima skaudėti ausis, jeigu skaua, iš pradžių reikia pamėginti ryti seiles, jeigu skausmas nesiliauja, būtina pamėginti "prapūsti" ausis. Jeigu tai nepadeda, reikia nedelsiant kilti į paviršių, daugiau nenardyti ir kreiptis į ausų gydytoją. Eustachijaus vamzdžiai dėl uždegimo proceso ausyse gali būti pabrinkę, tada bus prastas jų praeinamumas. Jeigu ausys sveikos, krūtinės ląsta dėl vandens slėgio suspaudžiama, tada oras pats patenka į visas ertmes - veido daubas, kaktos ertmę ir, žinoma, į vidinę ausytės dalį. Tada slėgis, veikiantis būgnelį iš vidaus ir išorės, išsilygina automatiškai.
*Griežtai draudžiama informaciją kopijuoti, dauginti, platinti, republikuoti, panaudoti interneto svetainėse arba kitose informavimo priemonėse be knygos autoriaus sutikimo.
